- vienalypis
- vienalỹpis, -ė adj. (2) Š, DŽ, OGLIII176, NdŽ 1. kuris iš vienos dalies sudarytas, atskiras, viengubas: [Sargų] būdos būva vienalypės ir dvigubos Enc IV900. Širdies stipinai vienalypiai (be sakatakių) Mt. 2. prk. vienalytis, vientisas: Simbolizmas nėra buvęs vienalypė literatūros linkmė A.Vaičiul. Atidus skaitytojas pastebės, kad „Frank Kruk“ nėra vienalypis kūrinys A.Vencl. Vienalypė visuomenė rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.